XVII Šiaurės Amerikos lietuvių tautinių šokių šventė
Tai nėra tik renginys. Tai – susidūrimas su tuo, kas mes esame.
Kas kelerius metus nutinka kažkas nepaprasto. Lietuviai iš visų Jungtinių Valstijų, Kanados ir viso pasaulio padeda į šalį savo kasdienybę, susipakuoja tautinius kostiumus ir leidžiasi į kelionę – vieni per miestus, kiti per žemynus – link vienos bendros akimirkos. Tai yra ta akimirka. XVII Šiaurės Amerikos lietuvių tautinių šokių šventė – didžiausias lietuviškos kultūrinės tapatybės susibūrimas Vakarų pusrutulyje, ir nieko panašaus pasaulyje nėra.
Tai, ką čia pamatysite, išliks su jumis.
Įsivaizduokite šimtus šokėjų, užpildančių arenos aikštę – gyvą spalvų, judesio ir tikslumo audinį. Sijonai sukasi tobulame vieningume. Batai trenkiasi į sceną ritmu, kuris pereina per grindis ir jaučiamas jūsų krūtinėje. Figūros keičiasi lyg paukščių pulkas, raštai gimsta ir išnyksta per akimirką – kiekvienas jų sukurtas per mėnesius, o kartais ir metus repeticijų. Jūs nestebite pasirodymo. Jūs matote atsidavimą, tapusį regimu.
Kiekvienas žingsnis pasakoja istoriją. Kiekvienas kostiumas – tarsi dokumentas. Siuvinėjimo raštai, spalvos, kirpimas – kiekvienas Lietuvos regionas turi savo vizualinę kalbą, kurią šokėjai dėvi kaip pareiškimą. Kai kurie kostiumai rankomis siūti močiučių. Kiti sukurti specialiai šiai šventei. Visi jie sako tą patį: mes prisimename ir dar nesame baigę.
Už kiekvieno šokėjo slypi pasaulis, kurio žiūrovas nemato.
Metai šeštadieninių repeticijų bendruomenių centruose. Mokytojai, dešimtmečius aukoję savaitgalius, nes tikėjo, kad tai svarbu. Tėvai, važinėję per valstijas, rinkę lėšas, siuvę ir aukojęsi – kad jų vaikai žinotų savo šaknis. Jauni žmonės, galėję rinktis bet ką, bet pasirinkę tai, nes kažkas jų viduje atpažino, kad tai – jų.
Ši šventė – vieta, kur visa tai susilieja. Kur vaikas, pirmą šokio žingsnį išmokęs penkerių, šoka kartu su suaugusiais, šokančiais visą gyvenimą. Kur kartos stovi toje pačioje aikštėje, juda pagal tą pačią muziką, sujungtos tuo, ko nesugebėjo sunaikinti nei sienos, nei vandenynai, nei laikas.
Vien muzika jus sustabdys vietoje.
Gyva liaudies muzika pripildo erdvę šimtmečių senumo melodijomis, kurios skamba nepaprastai gyvai. Sutartinės – senovinės lietuvių daugiabalsės dainos, neturinčios atitikmens Europos folkloro tradicijoje – skamba sluoksniais ir hipnotizuoja. Akordeonai, kanklės, skudučiai. Garsas, kuris ne tik lydi šokį – jis kvėpuoja kartu su juo.
Ir tai – ne tik atlikėjams.
Ši šventė skirta kiekvienam, kuris kada nors jautėsi lietuvis, svarstė, ką tai reiškia, ar norėjo tai perduoti toliau. Ji skirta močiutei, pirmą kartą matančiai šokančią savo anūkę ir neverkiančiai to slėpti. Paaugliui, kuris atėjo nenoriai, bet išeina pasikeitęs. Amerikoje gimusiam lietuviui, niekada nebuvusiam Lietuvoje, bet pirmą kartą pasijutusiam kaip namuose. Ji skirta kiekvienam, kuriam reikėjo įrodymo, kad kultūra išlieka – ir ne tik išlieka, bet klesti, šoka ir pripildo erdvę šviesos.
Tai yra XVII Šiaurės Amerikos lietuvių tautinių šokių šventė.
Nesvarbu, kur pasaulyje gyvename – Lietuva mūsų nepalieka. Ir čia, šiomis dienomis, mes prisimename, kodėl.
Bilietus galite įsigyti čia:
